Ne visi, kuriems sunku valdyti svorį, valgo daugiau todėl, kad yra fiziškai alkani. Kartais žmonės valgo todėl, kad jaučia stresą, vienišumą, nuobodulį, pyktį, nusivylimą, nuovargį, nerimą ar pervargimą. Kartais maistas tampa atlygiu po sunkios dienos, būdu atsijungti vakare arba trumpu palengvėjimu, kai gyvenimas atrodo per sunkus.
Tai nereiškia, kad žmogui trūksta valios ar disciplinos. Tai reiškia, kad jis yra žmogus. Maistas gali raminti, guosti, nukreipti dėmesį, suteikti malonumo ir bent trumpam sumažinti įtampą.
Problema prasideda tada, kai maistas tampa vienu pagrindinių būdų tvarkytis su jausmais. Tada jis tyliai pradeda formuoti svorį, įpročius, savivertę ir santykį su valgymu. Kadangi palengvėjimas dažnai trumpas, gali susidaryti užburtas ratas: stresas sukelia valgymą, valgymas trumpam nuramina, vėliau atsiranda kaltė ar nusivylimas, o šie jausmai vėl skatina valgyti.
Šiame straipsnyje paaiškiname, kas yra emocinis valgymas, kodėl stresas gali prisidėti prie svorio augimo, kaip atpažinti komforto valgymą, kuo jis skiriasi nuo persivalgymo sutrikimo, kas gali padėti ir kada verta kreiptis pagalbos, o ne pradėti dar vieną griežtą dietą.
Susijusios temos: svorio metimas, kodėl nekrenta svoris, svorio mažinimo injekcijos, knarkimas ir miego apnėja, menopauzė, PCOS ir HbA1c ir gliukozės tyrimai.
Kas yra emocinis valgymas?
Emocinis valgymas reiškia valgymą reaguojant į jausmus, o ne į fizinį alkį. Jis gali pasireikšti liūdint, patiriant stresą, nerimą, nuobodulį, pyktį, vienišumą, nuovargį ar net švenčiant.
Žmogus nebūtinai sąmoningai galvoja: „Dabar valgau, nes bandau nusiraminti.“ Dažniausiai tai vyksta automatiškai. Staiga atsiduriate virtuvėje, užsisakote maisto į namus, atidarote užkandžių spintelę, valgote saldumynus ant sofos arba „kažko ieškote“ šaldytuve po sunkios dienos.
Svarbu atskirti: emocinis valgymas nėra tas pats, kas mėgavimasis maistu. Visi kartais valgome dėl malonumo, šventės, bendravimo ar tradicijos. Tai normalu. Problema atsiranda tada, kai maistas tampa pagrindine priemone tvarkytis su nemaloniais jausmais.
Kodėl stresas gali skatinti svorio augimą?
Stresas žmones veikia skirtingai. Vieni patirdami įtampą praranda apetitą. Kiti kaip tik labiau nori valgyti, ypač lengvai prieinamo, saldaus, riebaus, traškaus ar labai malonaus maisto.
Kasdienybėje tai dažnai atrodo visai paprastai. Žmogus turi sunkią dieną, grįžta namo pavargęs, nenori galvoti, ką gaminti, ir valgo ne todėl, kad tuo metu kūnui būtinai reikia maisto, o todėl, kad maistas suteikia palengvėjimą, struktūrą ar atitraukia nuo įtampos.
Kitą dieną jis sau pažada būti „griežtesnis“. Bet ateina dar viena sunki diena, įtampa vėl pakyla, o maistas vėl tampa greičiausiu būdu nurimti. Taip susidaro ciklas.
Dėl to bendri svorio metimo patarimai kartais atrodo beverčiai. Žmogus jau žino, kas yra sveikesnė mityba. Problema ne informacijos trūkumas. Problema ta, kad maistas tapo būdu susidoroti su jausmais, o dieta retai išsprendžia emocinę įtampą.
Kaip dažniausiai pasireiškia emocinis valgymas?
Emocinis valgymas ne visada atrodo dramatiškai. Daugelis įsivaizduoja, kad tai būtinai reiškia didelius persivalgymo epizodus, bet dažnai jis daug tylesnis.
Emocinis valgymas gali atrodyti taip:
- nuolat užkandžiaujate dirbdami, nes jaučiate spaudimą;
- valgote vakare, nors vakarienės metu nebuvote labai alkani;
- užsisakote maisto į namus kaip atlygį po sunkios savaitės;
- po valgymo 20 minučių jaučiatės geriau, o tada ateina kaltė ar nusivylimas;
- automatiškai norite saldumynų, kai jaučiatės liūdni, įsitempę ar nuobodžiaujate;
- savaitgaliai ar vakarai yra daug sunkesni nei struktūruotos darbo dienos;
- valgote žiūrėdami televizorių ir sunkiai pastebite, kiek suvalgėte;
- po konflikto, blogo laiško, įtempto pokalbio ar vienišumo jausmo staiga atsiranda stiprus potraukis maistui.
Kai kuriems žmonėms tai nėra vienas didelis kontrolės praradimas. Tai šimtai mažų momentų, kai maistas tampa numatytuoju atsaku į diskomfortą.
Kaip atskirti fizinį alkį nuo emocinio?
Tai vienas naudingiausių klausimų, bet pradžioje į jį atsakyti gali būti sunku.
Fizinis alkis dažniausiai auga palaipsniui. Galite jausti tuštumą skrandyje, norėti įprasto patiekalo ir būti atviri skirtingiems maisto pasirinkimams. Suvalgę normalų maistą, dažniausiai pajuntate sotumą ir nusiraminate.
Emocinis alkis dažnai būna staigesnis, skubesnis ir konkretesnis. Jis gali pasirodyti kaip labai stiprus noras būtent šokolado, traškučių, bandelės, picos, ledų ar kito konkretaus maisto. Jis dažnai susijęs su nuotaika ar situacija.
Pavyzdžiui, jei pavalgėte vakarienę, kūnas nėra alkanas, bet po ginčo ar įtempto darbo laiško staiga labai norisi saldumynų, tai greičiausiai nėra fizinis alkis. Tai reakcija į emociją.
Šis skirtumas svarbus, nes daug žmonių bando emocinį valgymą spręsti tik valgymo taisyklėmis. Mitybos struktūra gali padėti, bet jei tikrasis veiksnys yra stresas, vienišumas, nerimas ar pervargimas, sprendimas turi būti platesnis.
Kodėl griežtos dietos gali pabloginti emocinį valgymą?
Tai viena nemaloniausių šio ciklo dalių. Žmogus valgo dėl emocijų, priauga svorio, dėl to jaučiasi blogai ir pradeda griežtą dietą. Dieta kurį laiką veikia, bet gyvenimas vėl tampa įtemptas, alkis didėja, komforto valgymas grįžta, o žmogus jaučiasi „susimovęs“.
Tada atsiranda daugiau kaltės ir gėdos, o šie jausmai dažnai dar labiau skatina valgymą.
Jei maistas jūsų gyvenime atlieka emocinį darbą, labai griežta dieta gali atrodyti ne kaip pagalba, o kaip vieno iš nedaugelio nusiraminimo būdų atėmimas, nepasiūlant nieko vietoje.
Todėl emocinio valgymo atveju klausimas nėra tik „ką valgyti?“. Svarbu klausti ir „ką bandau numalšinti?“
Realūs emocinio valgymo pavyzdžiai
Rasa, 41 m., dirba visą dieną ir rūpinasi vaikais. Dieną ji valgo gana tvarkingai, bet vakare, kai namuose pagaliau tylu, pradeda valgyti sausainius, dribsnius ar sumuštinius, nors nėra tikrai alkana. Iš tikrųjų ji ilgisi palengvėjimo ir momento, kuris priklausytų tik jai.
Mantas, 35 m., turi daug streso darbe. Per pagrindinius valgymus jis nepersivalgo, bet visą popietę užkandžiauja prie kompiuterio ir po vėlyvo darbo užsisako didelį maistą į namus, nes jaučia, kad „nusipelnė“. Jis savęs nelaiko emociniu valgytoju, nes nėra liūdnas ar verkiantis. Tačiau maistas tapo jo įtampos ir atlygio sistemos dalimi.
Amina, 28 m., persikėlė į naują miestą ir jaučiasi vieniša. Daugiausia persivalgymo epizodų vyksta vakare, kai ji viena. Po to ji jaučia gėdą ir žada kitą dieną būti griežtesnė. Ji nėra silpna. Ji naudoja maistą jausmams, kuriems dar nerado kito būdo išgyventi.
Šie pavyzdžiai skirtingi, bet jų esmė panaši: maistas naudojamas ne tik kūno poreikiams, bet ir emociniam palengvėjimui.
Emocinis valgymas ar persivalgymo sutrikimas?
Šis skirtumas svarbus. Emocinis valgymas yra dažnas. Persivalgymo sutrikimas yra rimta psichikos sveikatos būklė, kuriai reikia pagalbos.
Ne kiekvienas streso valgymo epizodas reiškia persivalgymo sutrikimą. Tačiau jei reguliariai jaučiate, kad negalite sustoti, per trumpą laiką suvalgote labai daug maisto, valgote slapta, planuojate persivalgymo epizodus arba jaučiate, kad maistas kontroliuoja jus, o ne jūs maistą, to nereikėtų vadinti tik „komforto valgymu“.
Persivalgymo sutrikimą gali rodyti:
- reguliarūs epizodai, kai per trumpą laiką suvalgoma labai daug maisto;
- jausmas, kad negalite sustoti;
- valgymas iki nemalonaus pilnumo;
- valgymas net tada, kai nesate fiziškai alkani;
- valgymas slapta dėl gėdos;
- stipri kaltė, gėda ar pasibjaurėjimas savimi po epizodo;
- nuolatinis mąstymas apie maistą, svorį ir kontrolę;
- bandymai kompensuoti persivalgymą badavimu ar labai griežtomis taisyklėmis.
Jei šie požymiai atpažįstami, verta kreiptis į šeimos gydytoją, psichologą, psichoterapeutą ar specialistą, dirbantį su valgymo sutrikimais. Tai nėra charakterio silpnumas – tai gydoma būklė.
Kodėl kaltė sustiprina ciklą?
Daug žmonių mano, kad kaltė padės pasikeisti. Iš tikrųjų dažnai nutinka priešingai.
Žmogus emociškai pavalgo, tada jaučiasi kaltas, vadina save silpnu, nusprendžia, kad buvo „blogas“, ir atsako dar griežtesnėmis taisyklėmis. Tai ne sumažina įtampą, o ją padidina.
Kadangi maistas jau buvo vienas lengviausių būdų nurimti, emocinė įtampa vėl kaupiasi, kol sukelia naują valgymo epizodą.
Naudingesnis kelias yra ne savęs baudimas, o sąžiningas ir atjaučiantis supratimas: kas iš tikrųjų įvyko, kokia emocija buvo prieš valgymą, ko tuo metu reikėjo ir kaip kitą kartą sukurti mažą tarpą tarp jausmo ir valgymo.
Kas iš tikrųjų padeda?
Pirmas žingsnis dažniausiai nėra „labiau pasistengti“. Pirmas žingsnis yra pastebėti modelį.
Verta klausti:
- kada dažniausiai valgau emociškai?
- ar tai vyksta vakare?
- po darbo?
- kai jaučiuosi vienišas?
- kai pykstu?
- kai nuobodžiauju?
- kai jaučiu spaudimą?
- su tam tikrais žmonėmis?
- žiūrint televizorių?
- automobilyje?
- prie darbo stalo?
Kai atpažįstate situaciją, atsiranda galimybė keisti reakciją. Emocinis valgymas dažnai vyksta greitai ir automatiškai, todėl tikslas yra sukurti bent mažą pauzę.
Gali padėti:
- prieš valgant sustoti 5 minutėms;
- paklausti savęs: „Ar aš fiziškai alkanas?“;
- įvardyti jausmą: „Aš ne alkanas, aš pavargęs / piktas / vienišas / įsitempęs“;
- po darbo turėti kitą perėjimo ritualą, pavyzdžiui, trumpą pasivaikščiojimą;
- pasidaryti arbatos prieš atidarant užkandžius;
- parašyti trumpą žinutę artimam žmogui;
- užsirašyti, kas įvyko prieš norą valgyti;
- atidėti sprendimą 10 minučių, o ne drausti sau visam vakarui.
Šie veiksmai nėra stebuklingi. Bet jie padeda sukurti tarpą tarp emocijos ir automatinio valgymo. Būtent tame tarpe atsiranda pasirinkimas.
Mitybos struktūra vis tiek svarbi
Nors emocinis valgymas neišsprendžiamas vien dieta, maisto struktūra vis tiek svarbi. Žmonės, kurie praleidžia pusryčius, valgo per mažai dieną arba iki vakaro stengiasi būti „labai geri“, dažnai tampa daug labiau pažeidžiami vakariniam persivalgymui.
Jei vakare susitinka fizinis alkis, nuovargis ir emocinė įtampa, atsilaikyti labai sunku.
Dažnai padeda:
- reguliarūs valgiai;
- pakankamai baltymų;
- pakankamai skaidulų;
- ne per ilgi tarpai tarp valgymų;
- aiškesnis vakarienės planas;
- mažiau chaotiškas užkandžiavimas;
- maistas namuose, kurį lengva paruošti pavargus;
- ne kraštutinė dieta, o realistiškas planas.
Jei esate nuolat fiziškai alkani ir emociškai išsekę, emocinį valgymą valdyti bus daug sunkiau.
Streso valdymas yra svorio valdymo dalis
Jei stresas yra pagrindinis valgymo veiksnys, tada streso mažinimas arba kitoks reagavimas į stresą tampa svorio valdymo dalimi.
Tai gali skambėti mažiau patraukliai nei nauja dieta, bet dažnai būtent čia slypi esmė. Emocinis valgymas dažnai nėra tik maisto problema. Maistas tiesiog yra vieta, kur problema pasimato.
Gali padėti:
- geresnė miego rutina;
- aiškesnės darbo ribos;
- mažiau persidirbimo, jei tai įmanoma;
- pokalbis su psichologu ar psichoterapeutu;
- fizinis aktyvumas dėl nuotaikos, o ne vien kalorijų;
- pasivaikščiojimai po įtemptų situacijų;
- daugiau pagalbos namuose ar šeimoje;
- mažiau ilgų tarpų be maisto;
- darbas su nerimu, liūdesiu, vienišumu ar trauma, jei tai aktualu.
Kaip susikurti „ne maisto“ nusiraminimo sąrašą?
Daug žmonių sako: „Bet niekas neveikia taip gerai kaip maistas.“ Tai gali būti tiesa trumpuoju laikotarpiu. Maistas suteikia greitą malonumą. Tačiau ilgainiui jis gali sukelti kaltę ir svorio augimą, todėl verta turėti bent kelias alternatyvas.
Naudinga susikurti trumpą sąrašą veiksmų, kuriuos galite atlikti prieš automatinį valgymą:
- išeiti 10 minučių pasivaikščioti;
- nusiprausti po dušu;
- pasidaryti arbatos;
- paskambinti ar parašyti žmogui, kuriuo pasitikite;
- įjungti muziką;
- užrašyti 3 sakinius apie tai, kas dabar vyksta;
- padaryti kvėpavimo pratimą;
- susitvarkyti vieną mažą vietą namuose;
- atsigulti 15 minučių, jei iš tikrųjų esate išsekę;
- pažiūrėti, ar nepraleidote normalaus valgio.
Tikslas nėra niekada nevalgyti dėl emocijų. Tikslas – kad maistas nebūtų vienintelis atsakymas į kiekvieną nemalonų jausmą.
Ką daryti po emocinio valgymo epizodo?
Labai svarbu, kas vyksta po epizodo. Jei po jo save baudžiate, badaujate ar žadate „nuo rytojaus idealiai“, ciklas gali tęstis.
Naudingiau yra trumpai ir neutraliai peržiūrėti situaciją:
- kas įvyko prieš valgymą?
- kokį jausmą bandžiau numalšinti?
- ar buvau fiziškai alkanas?
- ar buvau pavargęs, vienišas, įsitempęs?
- ar praleidau valgymus dieną?
- ką kitą kartą galėčiau padaryti 5 minutėmis anksčiau?
Po epizodo nereikia „kompensuoti“ bado diena. Grįžkite prie įprasto, struktūruoto valgymo. Tai dažnai daug naudingiau nei kraštutinės bausmės.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Pagalbos verta ieškoti, jei jaučiate, kad maistas tapo pagrindiniu būdu tvarkytis su jausmais, valgymas dažnai atrodo nekontroliuojamas arba svorio augimas veikia sveikatą ir nepavyksta pakeisti modelio vienam.
Kreipkitės į šeimos gydytoją, psichologą, psichoterapeutą ar gydytoją dietologą, jei:
- valgote dėl streso ar emocijų kelis kartus per savaitę;
- po valgymo dažnai jaučiate kaltę, gėdą ar savęs neapykantą;
- valgote slapta;
- jaučiate, kad maistas kontroliuoja jus;
- yra persivalgymo epizodų;
- svoris greitai auga arba veikia sveikatą;
- bandote laikytis dietų, bet vis grįžtate į tą patį ciklą;
- kartu yra nerimas, depresijos požymiai, trauma, miego problemos ar didelis stresas;
- valgymas tampa būdu atlaikyti gyvenimą, o ne tik pasisotinti.
Jei įtariate persivalgymo sutrikimą ar kitą valgymo sutrikimą, verta kreiptis kuo anksčiau. Gydymas gali padėti, o atidėliojimas dažnai tik sustiprina gėdos ir kontrolės ciklą.
Ką pasakyti gydytojui?
Nereikia tobulo paaiškinimo. Galite pasakyti paprastai:
„Man atrodo, kad valgau dėl streso ar emocijų, o ne dėl alkio. Tai veikia mano svorį ir savijautą. Man sunku tai suvaldyti vienam / vienai ir norėčiau pagalbos.“
Jei yra persivalgymo epizodų, pasakykite aiškiai:
„Kartais per trumpą laiką suvalgau labai daug maisto ir jaučiu, kad negaliu sustoti. Po to jaučiu gėdą ir kaltę.“
Tokie sakiniai gydytojui suteikia daug daugiau informacijos nei „esu silpnas su maistu“ ar „nemoku laikytis dietos“.
Kokia pagalba gali būti naudinga?
Pagalba priklauso nuo problemos pobūdžio. Vienam žmogui užtenka aiškesnės mitybos struktūros ir streso plano. Kitam reikalinga psichoterapija, valgymo sutrikimų gydymas ar medicininė svorio valdymo pagalba.
Gali padėti:
- šeimos gydytojo įvertinimas;
- gydytojo dietologo konsultacija;
- psichologo ar psichoterapeuto pagalba;
- kognityvinė elgesio terapija;
- darbas su nerimu, depresija ar trauma;
- miego problemų sprendimas;
- valgymo sutrikimų specialisto konsultacija;
- struktūruota svorio valdymo programa;
- vaistų ar kitų medicininių priemonių aptarimas, jei yra medicininės indikacijos.
Svarbu: jei valgymas yra emocijų reguliavimo būdas, vien draudimų ir mitybos taisyklių dažnai nepakanka. Reikia naujų būdų tvarkytis su tuo, ką maistas iki šiol padėjo numalšinti.
Ko nedaryti?
- Nevadinkite savęs silpnu ar bevaliu dėl emocinio valgymo.
- Nebandykite problemos spręsti vis griežtesnėmis dietomis.
- Nepraleidinėkite valgymų kitą dieną kaip bausmės.
- Nepainiokite emocinio valgymo su paprastu mėgavimusi maistu.
- Neignoruokite persivalgymo epizodų, jei jaučiate kontrolės praradimą.
- Neslėpkite problemos nuo gydytojo ar psichikos sveikatos specialisto dėl gėdos.
- Nepirkite lieknėjimo papildų ar injekcijų vietoje pagalbos, jei pagrindinė problema yra emocijos.
- Nelaikykite svorio augimo vien valios klausimu, jei maistas tapo streso valdymo priemone.
Klausimai, kuriuos verta sau užduoti
- Kada dažniausiai valgau ne dėl alkio?
- Kokie jausmai dažniausiai būna prieš valgymą?
- Ar valgymas suteikia palengvėjimą? Kiek laiko jis trunka?
- Kas atsitinka po valgymo – ramybė, kaltė, gėda, pyktis?
- Ar aš praleidžiu valgymus dieną ir vakare prarandu kontrolę?
- Ar maistas tapo pagrindiniu atlygiu po sunkios dienos?
- Ar turiu kitų būdų nusiraminti?
- Ar valgau slapta?
- Ar būna epizodų, kai negaliu sustoti?
- Ar man reikia ne dar vienos dietos, o pagalbos su stresu, nuotaika ar valgymo įpročiais?
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra emocinis valgymas?
Emocinis valgymas yra valgymas reaguojant į jausmus, o ne į fizinį alkį. Jis gali atsirasti dėl streso, liūdesio, nerimo, nuobodulio, vienišumo, pykčio, nuovargio ar noro save apdovanoti.
Ar emocinis valgymas reiškia, kad neturiu valios?
Ne. Emocinis valgymas nėra valios trūkumas. Tai dažnas būdas bandyti nusiraminti ar susitvarkyti su jausmais. Problema atsiranda, kai maistas tampa pagrindiniu emocijų reguliavimo būdu.
Kaip atskirti alkį nuo emocinio noro valgyti?
Fizinis alkis dažniausiai auga palaipsniui ir gali būti numalšinamas įvairiu maistu. Emocinis alkis dažnai atsiranda staiga, būna skubesnis ir susijęs su konkrečiu maistu, pavyzdžiui, saldumynais, traškučiais ar greitu maistu.
Kodėl stresas skatina valgyti?
Maistas gali trumpam sumažinti įtampą, suteikti malonumo, atitraukti dėmesį ar tapti atlygiu. Jei kitų nusiraminimo būdų mažai, stresas lengvai pradeda sietis su valgymu.
Ar emocinis valgymas visada sukelia svorio augimą?
Ne visada, bet gali. Jei dėl emocijų reguliariai valgoma daugiau kalorijų nei organizmui reikia, ilgainiui svoris gali augti arba svorio mažinimas gali sustoti.
Ar griežta dieta padės sustabdyti emocinį valgymą?
Dažnai ne. Griežta dieta gali sustiprinti alkį, kaltę ir persivalgymo riziką. Emociniam valgymui dažnai reikia ne tik mitybos plano, bet ir streso, miego, emocijų bei įpročių valdymo.
Kuo emocinis valgymas skiriasi nuo persivalgymo sutrikimo?
Emocinis valgymas gali būti pavienis ar lengvesnis modelis. Persivalgymo sutrikimui būdingi pasikartojantys epizodai, kai per trumpą laiką suvalgoma labai daug maisto, jaučiamas kontrolės praradimas, gėda ar kaltė. Tokiu atveju verta kreiptis profesionalios pagalbos.
Ką daryti, kai noriu valgyti dėl streso?
Pabandykite sustoti kelioms minutėms, įvardyti jausmą, paklausti savęs, ar esate fiziškai alkani, ir pasirinkti vieną trumpą alternatyvą: pasivaikščiojimą, arbatą, dušą, kvėpavimo pratimą, žinutę draugui ar trumpą užrašymą, kas vyksta.
Ar reikia visiškai atsisakyti „komforto maisto“?
Ne būtinai. Tikslas nėra niekada nevalgyti dėl malonumo. Tikslas – kad komforto maistas nebūtų vienintelis ar pagrindinis būdas tvarkytis su nemaloniais jausmais.
Kada kreiptis pagalbos?
Kreipkitės, jei valgymas dėl emocijų kartojasi dažnai, jaučiate kontrolės praradimą, valgote slapta, po valgymo jaučiate stiprią kaltę ar gėdą, svoris veikia sveikatą arba įtariate persivalgymo ar kitą valgymo sutrikimą.
Kas gali padėti profesionaliai?
Gali padėti šeimos gydytojas, gydytojas dietologas, psichologas, psichoterapeutas ar valgymo sutrikimų specialistas. Pagalba gali apimti mitybos struktūrą, kognityvinę elgesio terapiją, streso valdymą, darbą su nerimu, depresija ar trauma.
Apibendrinimas
Emocinis valgymas yra dažnas, ypač kai gyvenime daug streso, nuovargio, vienišumo, nerimo ar pervargimo. Maistas gali trumpam nuraminti, suteikti malonumo ar atitraukti dėmesį, todėl jis lengvai tampa įpročiu tvarkytis su jausmais.
Tačiau jei jausmai nuolat skatina valgymą, gali atsirasti svorio augimas, kaltė, griežtų dietų ir persivalgymo ciklas, prastesnis santykis su maistu ir savimi. Tokiu atveju dar griežtesnė dieta dažnai nėra geriausias sprendimas.
Naudingiausia pradėti nuo modelio atpažinimo: kada valgote ne dėl alkio, kokios emocijos tai sukelia, kas vyksta po to ir kokių alternatyvų trūksta. Kartu svarbi ir mitybos struktūra: reguliarūs valgiai, pakankamai baltymų, skaidulų ir mažiau chaotiško ribojimo.
Jei valgymas atrodo nekontroliuojamas, vyksta slapta, kartojasi persivalgymo epizodai, yra stipri gėda ar kaltė, arba maistas tapo pagrindiniu būdu atlaikyti gyvenimą, verta kreiptis pagalbos. Tai nėra silpnumas – tai ženklas, kad problemai reikia daugiau palaikymo nei vien dar vienos dietos.
Šis straipsnis skirtas bendrai informacijai ir nepakeičia gydytojo, gydytojo dietologo, psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos. Jei valgymas dėl streso ar emocijų kartojasi dažnai, jaučiate kontrolės praradimą, persivalgymo epizodus, stiprią kaltę, gėdą, prastą nuotaiką, nerimą ar įtariate valgymo sutrikimą, kreipkitės į šeimos gydytoją, psichologą, psichoterapeutą ar valgymo sutrikimų specialistą.
