Prieširdžių virpėjimas yra vienas dažniausių širdies ritmo sutrikimų ir viena svarbiausių išvengiamo insulto priežasčių.
Tai svarbu todėl, kad prieširdžių virpėjimas gali ilgai likti nepastebėtas. Vieni žmonės jaučia aiškų širdies plakimo permušimą, virpėjimą ar dažną pulsą. Kiti jaučia dusulį, nuovargį, galvos svaigimą ar sumažėjusį fizinį pajėgumą. Dar kiti nejaučia nieko ir apie ritmo sutrikimą sužino tik atlikus elektrokardiogramą, profilaktinį patikrinimą arba jau patyrus praeinantį smegenų kraujotakos sutrikimą ar insultą.
Prieširdžių virpėjimas nėra tik „nereguliarus pulsas“. Tai širdies ritmo sutrikimas, dėl kurio kraujas širdyje gali tekėti ne taip sklandžiai ir susidaryti krešuliai. Jei toks krešulys nukeliauja į smegenis, jis gali užkimšti kraujagyslę ir sukelti išeminį insultą.
Šiame straipsnyje paaiškiname, kas yra prieširdžių virpėjimas, kodėl jis didina insulto riziką, kokius simptomus gali sukelti, kaip diagnozuojamas, kam skiriami kraują krešėti slopinantys vaistai, ką gydymas iš tikrųjų daro ir kada būtina skubi pagalba.
Kas yra prieširdžių virpėjimas?
Prieširdžių virpėjimas yra aritmija, tai yra širdies ritmo sutrikimas. Esant šiam sutrikimui, viršutinės širdies kameros – prieširdžiai – nebesusitraukia tvarkingai ir koordinuotai. Vietoj to jų elektrinis aktyvumas tampa chaotiškas, todėl širdies ritmas dažnai būna nereguliarus, o kartais ir per greitas.
Žmogui tai gali pasireikšti labai skirtingai. Vienas žmogus jaučia, kad širdis „plazda“, „spurda“ ar „daužosi“. Kitas sako, kad greičiau pavargsta lipdamas laiptais. Trečias nieko nejaučia, nors pulsas yra nereguliarus.
Prieširdžių virpėjimas gali būti:
- priepuolinis – epizodai atsiranda ir praeina savaime;
- ilgiau trunkantis – ritmo sutrikimas tęsiasi ilgiau ir gali reikėti gydymo ritmui atkurti;
- nuolatinis – širdies ritmas išlieka nereguliarus ilgą laiką, o gydymas nukreipiamas į pulso kontrolę ir komplikacijų prevenciją.
Tikslų tipą ir gydymo planą nustato gydytojas, įvertinęs simptomus, elektrokardiogramą, kitas ligas ir bendrą riziką.
Kodėl prieširdžių virpėjimas didina insulto riziką?
Kai širdies ritmas normalus, kraujas per širdies kameras juda tvarkingiau. Kai yra prieširdžių virpėjimas, prieširdžiai neveikia taip efektyviai, todėl tam tikrose širdies vietose kraujas gali užsistovėti. Užsistovėjęs kraujas lengviau kreša.
Jei širdyje susidaręs krešulys atitrūksta ir kraujotaka nukeliauja į smegenis, jis gali užkimšti smegenų kraujagyslę. Taip gali įvykti išeminis insultas.
Dėl šios priežasties prieširdžių virpėjimo gydyme labai svarbu ne tik tai, ar žmogus jaučia permušimus, bet ir tai, kokia yra jo insulto rizika.
Ne visų žmonių rizika vienoda. Jaunesnis žmogus be kitų ligų gali turėti mažesnę riziką nei vyresnis žmogus, sergantis aukštu kraujospūdžiu, cukriniu diabetu ar jau patyręs mikroinsultą ar insultą.
Prieširdžių virpėjimo simptomai
Prieširdžių virpėjimas gali sukelti aiškius simptomus, bet gali būti ir beveik nejuntamas.
Galimi simptomai:
- nereguliarus širdies plakimas;
- širdies „virpėjimas“, „plazdėjimas“ ar „daužymasis“;
- dažnas pulsas;
- dusulys;
- nuovargis;
- sumažėjęs fizinis pajėgumas;
- galvos svaigimas;
- silpnumas;
- spaudimas ar diskomfortas krūtinėje;
- nerimas ar nemalonus pojūtis krūtinėje.
Kai kuriems žmonėms simptomai atsiranda tik fizinio krūvio metu. Kiti juos jaučia gulėdami, ilsėdamiesi ar naktį. Dar kiti prieširdžių virpėjimą pastebi tik matuodami kraujospūdį, kai aparatas rodo nereguliarų pulsą.
Ar galima turėti prieširdžių virpėjimą be simptomų?
Taip. Tai viena iš priežasčių, kodėl šis ritmo sutrikimas pavojingas.
Žmogus gali nejausti nei permušimų, nei dusulio, nei skausmo. Tačiau jei prieširdžių virpėjimas didina krešulių susidarymo riziką, insulto pavojus vis tiek gali būti reikšmingas.
Todėl gydymo sprendimai neturėtų būti priimami tik pagal tai, ar žmogus jaučia simptomus. Svarbu įvertinti bendrą insulto riziką.
Kokie insulto požymiai gali būti susiję su prieširdžių virpėjimu?
Kartais pirmasis ženklas, kad žmogus turėjo prieširdžių virpėjimą, būna mikroinsultas arba insultas. Todėl staigių neurologinių simptomų negalima ignoruoti.
Skubios pagalbos reikia, jei staiga atsiranda:
- vienos veido pusės nusvirimas;
- vienos rankos ar kojos silpnumas;
- vienos kūno pusės tirpimas;
- kalbos sutrikimas;
- neaiški, nerišli kalba;
- sunku suprasti, ką sako kiti;
- staigus regėjimo sutrikimas;
- staigus stiprus galvos svaigimas;
- koordinacijos sutrikimas;
- staigus labai stiprus galvos skausmas, kitoks nei įprastai;
- sumišimas ar sąmonės sutrikimas.
Jei įtariate insultą, skambinkite 112. Dispečeriui aiškiai pasakykite: „Įtariu insultą“ ir, jei žinote, nurodykite laiką, kada simptomai prasidėjo.
Kas dažniau serga prieširdžių virpėjimu?
Prieširdžių virpėjimas dažnėja su amžiumi, tačiau amžius nėra vienintelis veiksnys.
Riziką didinti gali:
- vyresnis amžius;
- aukštas kraujospūdis;
- širdies nepakankamumas;
- išeminė širdies liga;
- širdies vožtuvų ligos;
- cukrinis diabetas;
- skydliaukės veiklos sutrikimai;
- nutukimas;
- miego apnėja;
- gausus alkoholio vartojimas;
- lėtinės plaučių ligos;
- persirgtos širdies ligos ar operacijos.
Jei turite aukštą kraujospūdį, padidėjusį cholesterolį, cukrinį diabetą ar rūkote, prieširdžių virpėjimo nustatymas tampa dar svarbesnis, nes šie veiksniai didina bendrą širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Kaip diagnozuojamas prieširdžių virpėjimas?
Diagnozė paprastai pradedama nuo pokalbio, pulso patikrinimo ir elektrokardiogramos, dar vadinamos EKG.
Gydytojas gali klausti:
- kada prasidėjo simptomai;
- ar širdies plakimas būna nereguliarus;
- ar simptomai atsiranda priepuoliais;
- ar jaučiate dusulį, krūtinės skausmą, silpnumą ar galvos svaigimą;
- ar sergate aukštu kraujospūdžiu, cukriniu diabetu, skydliaukės ligomis;
- kokius vaistus vartojate;
- ar vartojate alkoholį;
- ar šeimoje buvo insultų ar širdies ligų.
Galimi tyrimai:
- EKG – pagrindinis tyrimas ritmo sutrikimui patvirtinti;
- Holterio monitoravimas – širdies ritmo stebėjimas 24 valandas ar ilgiau, jei epizodai ateina ir praeina;
- kraujospūdžio matavimas;
- kraujo tyrimai, įskaitant skydliaukės, inkstų funkcijos, elektrolitų tyrimus;
- echokardiograma – širdies echoskopija, jei reikia įvertinti širdies struktūrą ir vožtuvus;
- kiti tyrimai, jei įtariamos papildomos širdies ar plaučių ligos.
Jei prieširdžių virpėjimas pasireiškia tik trumpais epizodais, paprasta EKG gali jo neužfiksuoti. Tokiu atveju gali būti reikalingas ilgesnis ritmo stebėjimas.
Kaip gydytojai vertina insulto riziką?
Nustačius prieširdžių virpėjimą, vienas svarbiausių klausimų yra: kokia insulto rizika ir ar reikia antikoaguliantų?
Gydytojai vertina ne vien pulsą ar simptomus. Jie žiūri į bendrą riziką. Tam dažnai naudojamos specialios skalės, pavyzdžiui, CHA2DS2-VASc. Pacientui jos atmintinai mokėti nereikia, bet svarbu suprasti principą.
Riziką didina:
- vyresnis amžius;
- aukštas kraujospūdis;
- širdies nepakankamumas;
- cukrinis diabetas;
- anksčiau patirtas insultas ar mikroinsultas;
- kraujagyslių ligos;
- kai kurie kiti individualūs veiksniai.
Kuo didesnė rizika, tuo svarbiau apsvarstyti gydymą, kuris mažina krešulių susidarymo ir insulto tikimybę.
Kas yra kraują skystinantys vaistai?
Kasdienėje kalboje dažnai sakoma „kraują skystinantys vaistai“, bet tiksliau jie vadinami antikoaguliantais. Jie iš tikrųjų nepadaro kraujo „skystesnio“ kaip vandens. Jie sumažina kraujo gebėjimą krešėti, todėl sumažėja krešulių susidarymo rizika.
Prieširdžių virpėjimo atveju antikoaguliantai dažniausiai skiriami ne tam, kad žmogus mažiau jaustų permušimus. Jų pagrindinis tikslas – sumažinti insulto riziką.
Tai labai svarbus skirtumas. Žmogus gali sakyti: „Aš jaučiuosi gerai, kam man vaistai?“ Tačiau jei insulto rizika padidėjusi, vaistai gali būti skiriami būtent tam, kad būtų išvengta pavojingos komplikacijos ateityje.
Kokie antikoaguliantai gali būti skiriami?
Gydytojas gali skirti skirtingus antikoaguliantus. Šiuolaikinėje praktikoje dažnai vartojami tiesioginiai geriamieji antikoaguliantai. Kai kuriais atvejais gali būti skiriamas varfarinas ar kiti vaistai.
Kuris vaistas tinkamiausias, priklauso nuo:
- amžiaus;
- inkstų funkcijos;
- kitų ligų;
- kraujavimo rizikos;
- kitų vartojamų vaistų;
- širdies vožtuvų būklės;
- ankstesnių insultų ar kraujavimų;
- gydytojo įvertinimo.
Antikoaguliantų negalima pradėti, nutraukti ar keisti savarankiškai. Jei turite klausimų dėl dozės, kraujavimo, operacijos, dantų procedūros ar kitų vaistų, pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.
Ar aspirinas apsaugo nuo insulto esant prieširdžių virpėjimui?
Daugelis žmonių mano, kad aspirinas yra paprastesnė alternatyva antikoaguliantams. Tačiau prieširdžių virpėjimo sukeltos insulto rizikos prevencijoje aspirinas nėra tas pats, kas antikoaguliantai.
Aspirinas veikia trombocitus, o antikoaguliantai veikia krešėjimo sistemą. Esant prieširdžių virpėjimui, insulto prevencijai dažniausiai reikalingas būtent gydytojo paskirtas antikoaguliantas, jei rizika pakankama.
Nevartokite aspirino „dėl visa ko“, jei jo nepaskyrė gydytojas. Jis taip pat gali didinti kraujavimo riziką ir ne visais atvejais duoda laukiamą naudą.
Ar antikoaguliantai visiškai panaikina insulto riziką?
Ne. Nė vienas gydymas nepanaikina rizikos visiškai. Tačiau tinkamai parinkti ir reguliariai vartojami antikoaguliantai gali reikšmingai sumažinti su prieširdžių virpėjimu susijusio insulto riziką.
Todėl jei gydytojas rekomenduoja antikoaguliantą, tai nėra smulkmena ar „profilaktika dėl viso pikto“. Daugeliui žmonių tai yra viena svarbiausių gydymo plano dalių.
Kokia kraujavimo rizika?
Pagrindinė antikoaguliantų rizika – kraujavimas. Kadangi šie vaistai mažina kraujo krešėjimą, kraujavimas gali trukti ilgiau, o kai kuriais atvejais gali būti rimtas.
Gydytojas prieš skirdamas gydymą vertina ne tik insulto riziką, bet ir kraujavimo riziką. Svarbu įvertinti:
- anksčiau buvusius kraujavimus;
- skrandžio ar žarnyno opas;
- inkstų ir kepenų funkciją;
- kraujospūdžio kontrolę;
- kitus vaistus, kurie didina kraujavimo riziką;
- alkoholio vartojimą;
- kritimų riziką;
- amžių ir bendrą sveikatos būklę.
Daugeliui žmonių, kurių insulto rizika reikšminga, antikoaguliantų nauda yra didesnė nei kraujavimo rizika. Tačiau tai turi būti individualus sprendimas, priimamas su gydytoju.
Kada vartojant antikoaguliantus reikia kreiptis skubiau?
Vartojant antikoaguliantus, kreipkitės į gydytoją ar skubią pagalbą, jei atsiranda:
- stiprus ar nesustojantis kraujavimas;
- juodos, deguto spalvos išmatos;
- kraujas šlapime;
- vėmimas krauju arba į kavos tirščius panašiu turiniu;
- staigus stiprus galvos skausmas;
- alpimas ar stiprus silpnumas;
- didelė mėlynė po traumos;
- galvos trauma, net jei iš pradžių jaučiatės neblogai;
- neįprastas, gausus kraujavimas iš nosies ar dantenų.
Jei kraujavimas stiprus, žmogus silpsta, alpsta, sunkiai orientuojasi arba buvo rimta trauma, skambinkite 112.
Ką dar gydo prieširdžių virpėjimo atveju?
Prieširdžių virpėjimo gydymas nėra tik antikoaguliantai. Gydytojas taip pat vertina, ar reikia kontroliuoti pulsą, bandyti atkurti normalų ritmą, gydyti kitas ligas ir mažinti rizikos veiksnius.
Gydymo kryptys gali būti:
- pulso kontrolė – vaistai padeda sulėtinti per greitą širdies ritmą;
- ritmo kontrolė – kai kuriais atvejais siekiama atkurti ar palaikyti normalų ritmą;
- elektrinė kardioversija – procedūra, kai ritmas atkuriamas kontroliuojamu elektros impulsu;
- kateterinė abliacija – specializuotas gydymas, kai siekiama paveikti ritmo sutrikimą sukeliančias širdies vietas;
- kitų ligų gydymas – aukšto kraujospūdžio, skydliaukės ligų, miego apnėjos, širdies nepakankamumo;
- gyvensenos korekcija – alkoholio mažinimas, svorio kontrolė, fizinis aktyvumas, rūkymo metimas.
Kai kurie gydymo būdai labiau skirti simptomams mažinti. Kiti – komplikacijų prevencijai. Todėl net jei širdies ritmas tapo ramesnis, insulto rizikos klausimas vis tiek turi būti aptartas atskirai.
Ar prieširdžių virpėjimą galima išgydyti?
Kai kuriems žmonėms ritmo sutrikimą pavyksta suvaldyti labai gerai. Kartais padeda vaistai, kardioversija ar abliacija. Kai kuriems prieširdžių virpėjimas kartojasi, bet epizodai tampa retesni ar lengvesni. Kitiems jis išlieka nuolatinis, tačiau pulso kontrolė ir insulto prevencija leidžia gyventi stabiliau.
Ar galima tikėtis ritmo atkūrimo, priklauso nuo daugelio dalykų: kiek laiko tęsiasi prieširdžių virpėjimas, kokia širdies būklė, ar yra nutukimas, miego apnėja, aukštas kraujospūdis, skydliaukės liga, širdies vožtuvų problemos.
Todėl svarbiausia ne ieškoti vieno universalaus atsakymo, o turėti aiškų asmeninį gydymo planą.
Ką žmogus gali padaryti pats?
Prieširdžių virpėjimo atveju labai svarbu laikytis gydytojo paskirto gydymo, tačiau gyvensenos veiksniai taip pat reikšmingi.
Padėti gali:
- reguliariai vartoti paskirtus vaistus;
- kontroliuoti kraujospūdį;
- mesti rūkyti;
- mažinti alkoholio vartojimą;
- siekti sveikesnio kūno svorio;
- reguliariai judėti pagal galimybes;
- gydyti miego apnėją, jei ji nustatyta;
- kontroliuoti cukrinį diabetą;
- tikrinti cholesterolį ir mažinti širdies riziką;
- neignoruoti skydliaukės sutrikimų;
- vengti savavališko vaistų nutraukimo.
Alkoholis kai kuriems žmonėms gali išprovokuoti prieširdžių virpėjimo epizodus. Jei pastebite, kad permušimai ar dažnas pulsas pasireiškia po alkoholio, verta tai aptarti su gydytoju ir mažinti vartojimą.
Kada kreiptis į šeimos gydytoją ar kardiologą?
Registruokitės pas šeimos gydytoją, jei:
- jaučiate nereguliarų širdies plakimą;
- pasikartoja širdies „virpėjimo“ ar „plazdėjimo“ epizodai;
- pulsas dažnai būna nereguliarus;
- kraujospūdžio matuoklis dažnai rodo nereguliarų pulsą;
- be aiškios priežasties didėja dusulys ar nuovargis;
- jaučiate galvos svaigimą ar silpnumą;
- turite prieširdžių virpėjimą, bet nežinote, ar jums įvertinta insulto rizika;
- turite klausimų dėl antikoaguliantų;
- vartojate kraują krešėti slopinančius vaistus ir atsirado kraujavimo požymių;
- turite aukštą kraujospūdį, cukrinį diabetą ar anksčiau patyrėte mikroinsultą.
Šeimos gydytojas gali atlikti pradinį vertinimą, paskirti EKG, kraujo tyrimus ir, jei reikia, nukreipti pas kardiologą.
Kada reikia skubios pagalbos?
Skambinkite 112, jei atsiranda insulto požymiai:
- veido asimetrija;
- vienos rankos ar kojos silpnumas;
- kalbos sutrikimas;
- staigus regos sutrikimas;
- staigus vienos kūno pusės tirpimas;
- sumišimas;
- staigus stiprus galvos skausmas su neurologiniais simptomais.
Skubi pagalba taip pat reikalinga, jei prieširdžių virpėjimo ar širdies permušimų fone atsiranda:
- stiprus krūtinės skausmas;
- stiprus dusulys;
- alpimas;
- melsvos lūpos;
- labai bloga savijauta;
- kraujavimo požymiai vartojant antikoaguliantus;
- staigus sąmonės sutrikimas.
Realūs pavyzdžiai
„Tik kartais suplazdėdavo širdis“
Jonas, 68 metų, kelis kartus per savaitę pajusdavo trumpus širdies plakimo epizodus. Jis manė, kad tai nuo kavos ar streso. Atlikus EKG ir ilgesnį ritmo stebėjimą nustatytas prieširdžių virpėjimas.
Pamoka: net jei simptomai atrodo nedideli, svarbu įvertinti insulto riziką.
„Jaučiuosi gerai, todėl maniau, kad gydymo nereikia“
Ona, 74 metų, apie prieširdžių virpėjimą sužinojo atsitiktinai per profilaktinę apžiūrą. Ji nejautė jokių simptomų ir nustebo, kad gydytojas kalba apie antikoaguliantus.
Pamoka: simptomų stiprumas ir insulto rizika nėra tas pats.
„Galvojau, kad kraują skystinantys vaistai skiriami tik po infarkto“
Vytautas turi prieširdžių virpėjimą ir aukštą kraujospūdį, bet niekada nebuvo patyręs infarkto. Gydytojas pasiūlė antikoaguliantą, nes jo insulto rizika pagal bendrą vertinimą pakankamai didelė.
Pamoka: antikoaguliantai prieširdžių virpėjimo atveju skiriami ne tik po didelių širdies įvykių, o pagal insulto riziką.
Ko reikėtų vengti?
- Nemanykite, kad jei nejaučiate simptomų, rizikos nėra.
- Nenutraukite antikoaguliantų savarankiškai.
- Neignoruokite pasikartojančių širdies permušimų.
- Nelaikykite aspirino saugia antikoaguliantų alternatyva be gydytojo patarimo.
- Neignoruokite aukšto kraujospūdžio, diabeto ir cholesterolio.
- Nepasikliaukite papildais ar interneto patarimais vietoj gydytojo paskirto gydymo.
- Nevartokite kito žmogaus vaistų.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar prieširdžių virpėjimas visada jaučiamas?
Ne. Kai kurie žmonės jaučia aiškius permušimus, dažną pulsą ar dusulį, bet kiti nejaučia nieko. Prieširdžių virpėjimas gali būti nustatytas tik atlikus EKG ar ilgesnį širdies ritmo stebėjimą.
Ar prieširdžių virpėjimas gali sukelti insultą, jei jaučiuosi gerai?
Taip. Insulto rizika priklauso ne tik nuo savijautos, bet ir nuo to, ar širdyje gali susidaryti krešuliai, bei nuo kitų rizikos veiksnių, tokių kaip amžius, aukštas kraujospūdis, cukrinis diabetas ar anksčiau patirtas insultas.
Ar visi žmonės, turintys prieširdžių virpėjimą, turi vartoti antikoaguliantus?
Ne visi. Sprendimas priklauso nuo insulto rizikos, kraujavimo rizikos, amžiaus, kitų ligų ir bendros sveikatos būklės. Tai turi įvertinti gydytojas.
Ar antikoaguliantai sutvarko širdies ritmą?
Ne. Antikoaguliantai pirmiausia mažina krešulių ir insulto riziką. Širdies ritmui ar pulsui kontroliuoti gali būti skiriami kiti vaistai ar procedūros.
Ar aspirinas yra tas pats kaip antikoaguliantas?
Ne. Aspirinas nėra tas pats, kas antikoaguliantai, ir prieširdžių virpėjimo atveju jis paprastai nėra lygiavertė apsauga nuo insulto. Nevartokite jo savarankiškai vietoj gydytojo paskirto gydymo.
Ar galima nutraukti antikoaguliantus prieš dantų gydymą ar operaciją?
Nenutraukite jų savarankiškai. Prieš procedūras būtina pasitarti su gydytoju ar odontologu. Kartais vaistų vartojimas tęsiamas, kartais reikia specialaus plano – tai priklauso nuo procedūros ir jūsų rizikos.
Ką daryti, jei praleidau antikoagulianto dozę?
Vadovaukitės konkretaus vaisto informacija ir gydytojo nurodymais. Jei nesate tikri, kreipkitės į gydytoją ar vaistininką. Nevartokite dvigubos dozės nepasitarę.
Ar prieširdžių virpėjimas gali praeiti savaime?
Kai kuriems žmonėms epizodai praeina savaime, ypač priepuolinio prieširdžių virpėjimo atveju. Tačiau net jei ritmas vėl tampa normalus, reikia įvertinti pasikartojimo ir insulto riziką.
Ar galima sportuoti turint prieširdžių virpėjimą?
Daugeliui žmonių fizinis aktyvumas naudingas, bet jis turi būti saugus ir pritaikytas būklei. Jei fizinio krūvio metu atsiranda krūtinės skausmas, stiprus dusulys, alpimas ar labai dažnas pulsas, reikia gydytojo įvertinimo.
Kada prieširdžių virpėjimas yra skubi būklė?
Skubi pagalba reikalinga, jei atsiranda insulto požymiai, stiprus krūtinės skausmas, stiprus dusulys, alpimas, sąmonės sutrikimas arba pavojingas kraujavimas vartojant antikoaguliantus. Tokiais atvejais skambinkite 112.
Pagrindinės mintys
Prieširdžių virpėjimas svarbus ne vien todėl, kad širdis plaka nereguliariai. Svarbiausia rizika yra ta, kad širdyje gali susidaryti krešulys, kuris nukeliavęs į smegenis gali sukelti insultą.
Kai kurie žmonės prieširdžių virpėjimą jaučia aiškiai, kiti nejaučia visai. Todėl gydymas priklauso ne tik nuo simptomų, bet ir nuo insulto bei kraujavimo rizikos įvertinimo.
Jei jums nustatytas prieširdžių virpėjimas, svarbu suprasti, ar jums reikalingi antikoaguliantai, kaip juos vartoti, kokių kraujavimo požymių stebėti ir kaip mažinti bendrą širdies bei kraujagyslių ligų riziką.
Jei atsiranda veido nusvirimas, rankos silpnumas, kalbos sutrikimas, staigus regos sutrikimas, stiprus krūtinės skausmas, dusulys ar alpimas, skambinkite 112.
Šis straipsnis skirtas bendrai informacijai ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl prieširdžių virpėjimo diagnostikos, antikoaguliantų, vaistų dozių, procedūrų ar gydymo keitimo visada pasitarkite su šeimos gydytoju, gydytoju kardiologu ar kitu jus gydančiu specialistu.
